Mel šyptelėjo. Jos tėvas - architektas? Nejuokinkit. Jis per daug grubus tokiam krupščiam darbui. Nors Melissą jis tikrai mylėjo, jis dažnai užsibūdavo savo auto servise. - patikėk, maniškis dar ne tiek primelavo,- guodė loganą mergina.- jis sakė, jog mano mama - šviesių plaukų airė... Kad su ja susipažino viešbutyje, kad ji buvo administratorė... Kai jie pradėjo gyventi kartu, ji žuvo autoavarijoje, kai man buvo vos du mėnesiai. Smagu, kai staiga supranti, kad tai melas...- jis man dar sakė, kad sulaukus pilnametystės galbūt galėsiu nuskrist prie jos kapo Airijoje. - dabar tai skambėjo kone juokingai.- nesuprantu, kam iki šitiek meluot...- pasakė ir įsidėjo kasnelį kekso į burną, užgėrė kava.

Loganas kone šyptelėjo. Melissa net nebuvo airiškų bruožų, nė trupučio.
Nežinia kodėl, tačiau šį vakarą jis nesijautė taip lyg norėtų peštis su Melissa. Juk abu tebuvo to pačio likimo vaikai, ir tik tėvai buvo kalti, o ne jiedu, kad dabar taip turėtų kentėt.
- Štai. - tarė jis vos pakeldamas sėdynę nuo sofos ir iš užpakalinės džinsų kišenės išsitraukė pinigę, iš šios - nuotrauką ir ištiesė ranką Melissai. Nors nuotrauka buvo sena, išblukusi ir susiraukšlėjusi, apačioj vagojama net smulkaus įplėšimo...Joje buvo jauna porelė. Vyras plačiai šypsojosi, o Koletė, kaip visad tiesiog santūriai kilstelėjo lūpų kampučius. Merginos plaukai buvo vešlūs ir tamsūs, siekė pečius, galai vilniojo agato spalvos garbanom...Loganas visai nebuvo į ją panašus, tačiau vyras greta jos žymiai labiau priminė Robį. - Gali pasilikt. - numykė vis dar spitrydamas į mamos atvaizdą, jautėsi kaltas, jog taip ilgai nuo jos bėga ir slapstosi, o ką jau šnekėt apie sukeltus jausmus vien pamačius vaikino veidą, kurio niekad taip ir nepažino.

- Ne.. Turėk, - pasakė pažiūrėjusi nuotrauką ir paslinkdama ją link brolio. Taip, Koletė buvo iš ties panaši į Melissą. - gal norėtum duoti man mamos telefoną? Adresą? - nedrąsiai paklausė Mel. - labai noriu ją pamatyti, o kartu nuvažiavę galėtume viską išsiaiškinti kodėl buvom išskirti..- siūlė ragana. Tada siurbtelėjo didelį gurkšnį kavos ir užkando kekso.

Loganas vos truktelėjo pečiais ir lyg niekur nieko sugrūdo nuotrauką į džinsų kišenę. Išgirdęs merginos prašymą jis kone akis pavartė. Nors iš ties šį vakarą daug papasakojo, tai nereiškia, kad jis staiga patapo geriausiais draugais su Mel. Jis vis dar laikėsi to pačio.
- Kodėl to nori? - suraukė antakius pažvelgdamas jai tiesiai į akis. - Juk ji paliko tave vos gimus ir nesidomėjo visą gyvenimą lyg tu neegzistuotum. - piktai tarė.

- Aš ir nenoriu mielai privėgt, apsikabint ir nubučiuot kaip mieliausios mamytės...- tesisinosi Melissa. - tikrai ne. Noriu išsiaiškinti, kodėl ji mane paliko, kodėl mes buvome išskirti. - ji tikrai nespinduliavo teigiamomis emocijomis, juk tai tikrai nemotiniškas poelgis, nors ji buvo laiminga, kad vis dėlto turi mamą, bet dar nereiškia, kad puls į glėbį ašarodama. - juk tu irgi pyksti ant tėvo, kad tave paliko...

Loganas išklausė ją vos progirdom ir laikė kietai sučiaupęs lūpas. Prieš sužinant visą tiesą, tiksliau prieš sužinant visą melą, Loganas manė, kad Koletė yra nuostabus žmogus - šviesi , santūri, guvi, aktyvi, lanksti...Ji visad rūpindavosi Loganu, ir ne vien buvo jam mama, bet ir geriausia draugė. Ši jam visad buvo lyg koks autoritetas, pavyzdys, tačiau dabar...Ji atrodė, kai paskutinė menkysta. Tiesa, Robis niekad nemokėjo atleisti, tad ir jai neatleis.
- Pykstu, tačiau nereiškia, jog ieškojau jo. - vos girdimai tarė ir suburbėjo. Jis ieškojo visai ne tėvo...

Ji užaučiamai žvelgė į Loganą. Jų abiejų likimai buvo tokie patys, bet ji vis pyko ant jo, kad šis neleidžia susitikti su Kolete.
- Aš ir neieškau jos, kad išsiaiškinčiau ir pagaliau pradėčiau gyventi su miela mamyte - ne. Aš tik noriu žinoti... noriu... - ji jautė, kaip virpa jos balsas. Ji visada pavydėjo visoms mergaitėms, kurios turėdavo mamas, kai Mel stėbėdavo su tėčiu ledainėje mergaites, kurios linksmai apsipirkinėja su mamomis. Mel to neturėjo. O tai, kad galėjo tai turėti, ją siutino dar labiau. Dėl to, kad nepatyrė motiniškos meilės, mel tikrai nepuls motinai į glėbį, ji... turbūt išsiaiškinus dar labiau užpyks, bet... ji nori žinoti kas ir kaip. - noriu sužinoti kodėl buvome išskirti, kodėl augome be abiejų tėvų. Juk... neaskyk, tu irgi svajodavai apie tėtį, su kuriuo eitum žvejoti ar dar kokį automobil taisyti... juk tą laiką: žvejodavau, praleidau su juo automobilių servise visas niūrias atostogų dienas.. aš.. ne tu.. o tu.. tau gi nerūpėjo drabužiai ir apsipirkinėjimai... - Mel jau vos valdėsi. Ji arba tuoj pravirks iš nevilties arba taps furija.

Jei žada pravirkti, Logano tikrai nesugraudins. Nors kone visą gyvenimą jis buvo jautrus vaikis paisantis blogo pasaulio nuodėmių, tapus vampyru viskas pasikeitė....Tas mielas berniūkštis susivėlusiais plaukais, tas, kuris dienų dienas užsidaręs namie, savais pirštais stengdavosi uždengti žvakių knatus, nustojo tikėti geresniu rytojumi ir atsiribojo nuo kitų problemų, nuo savęs, palengva jis ėmė pūti iš vidaus, nors net pats nesuprato, kad Melissa tegali būt jam vienintelis išsigelbėjimas iš šitos pragaro duobės.
- Taip, tu teisi. - gan šlykščiai atsakė Loganas nukreipdamas žvilgsnį į ją. - Ilgus gyvenimo metus svarsčiau, kodėl man buvo pagailėta tėvo, su pavydu žiūrėdavau į kitus vaikus, o Koletė nė kiek negelbėjo - ji tik dar labiau sudrumsdavo spalvas panardindama mane į neviltį. - susiraukė. - Ir galiausiai vieną dieną aš nustojau ieškoti bet kokių dalykų, kurie bylotų apie mano tėvą, nes jis paprasčiausiai nebuvo to vertas. - kone piktai išspjovė. - Man visai nesvarbu kokios tos atseit ,,rimtos'' priežastys, - pavaizdavo ore kabutes. - Jei jam būčiau iš tiesų rūpėjęs, nepaisant net ir didžiausių sunkumų, jis būtų mane susiradęs. - sužaibavo akimis ir vis dėl to žmogišku greičiu pakilo nuo sofos ruošdamasis eiti.

Mel tikrai nesiruošė verkti, tik ne dabar. Tad susikaupė ir rimtai išklausė Logano. Kai šis pakilo, Mel atsistojo taip pat.
- Palauk, - pasakė rimtai. - Galiu tavęs nevelt į šitą makalynę, tačiau esu per daug smalsi, kad nesižinočiau. - Melissa vaikystėje net svajojo būt detektyve. Bet tėvas susprogdino šią svajonę kaip muilo burbulą. - tik pasakyk, kaip rasti Koletę, aš viską objektyviai išsiaiškinsiu ir daugiau nesileisiu į jokias jausmingas dramas. Tik noriu žinoti, kodėl turėjom tiek kentėt. - pabaigė dar vis stovėdama prie Logano.

Loganas dar giliai įkvėpė prieš tariant paskutinius žodžius šiuose namuose:
- Patarčiau to nedaryt. Beviltiškas reikalas. Net norėdama jos nesurasi. Tik dar labiau pabloginsi reikalus sau. Ilgus metus temaniau, kad mama, - galiausiai per ilgus penkerius metus Loganas Koletę vėl pavadino mama, - yra gera ir dorovinga ragana. Deja, klydau. Kaip ir tu klysti tikėdamasi išsiaiškinti tiesas, kurias slėpė nuo mūsų tikriausiai su tam tikra priežastimi. Rimta priežastimi. - iškošė pro dantis ir nustūmė merginą sau nuo kelio. - Be to, niekad netroškau surasti savo tėvo. - nutilo ir tuomet nudelbęs akis į grindis, vėl jas pakėlė į Melisą. - Tenorėjau surasti savo seserį. - tyliai tarė ir greitai išsidangino iš svetainės, o vos po kelių sekundžių, koridoriuj pasigirdo trenkiamų durų garsas.

Mel nurinko stalą ir jau ruošėsi nunešti pilną indų padėklą, kai staiga, ant žemės pamatė kažką blizgant.
Ji padėjo padėklą ir pasilenkė paimti mažo lobio - žiedo.
Pasiukiojo tarp ranką paprastą vyrišką žiedą, tuomet net užsimovus ant nykščio, šis buvo kiek per didelis. Ji jautė, kad šis žiedas nepaprastas, kadf jis skleidžia kažkokią... energiją? bangas? kažką... blokuoja?
Melissa iškart suprato, jog tai Logano žiedas, tad padėjo žiedą ant padėklo ir paėmusi padėklą išėjo į virtuvę.

- tai užplikau virdulį... - pasakė Melissa paėmusi iš draugės maišelį. - o tu prisėsk ant sofos. - pamojo ranka į pilką sofą. Tuomet pasuko virtuvės link.

Ji linktelėjo ir įėjus į svetainę taip ir padarė, - atsisėdo. Na, bent jau šis kambarys atrodė padoriai. Mergina vos apsižvalgė sukryžiuodama rankas ties pilvu ir pašydama savo megztinio kraštą. Jai patiko Melissos skonis...Ta prasme kambaryje buvo taip jauku ir malonu. Ji būtent taip ir troško leisti žiemos rytus - kartu su Melisa, kertant aguoninį pyragą ir geriant arbatą. Tik žinoma...Dabar jos kambarys supleškėjęs ir dar permirkęs, atrodo iki pilnos laimės dar teks palūkėt.

Melissa grįžo su padėklu. Padėjo jį ant kavos staliuko, išdėliojo lėkšteles, pastatė arbatinuką ir pyrago lėkštę...
- Arbatos kvapas tobulas... - pasakė Mel, prisėsdama šalia draugės ant minkštos sofos, apdėtos pagalvėlėmis.

Galiausiai Melissai grįžus ji pakėlė akis į draugę ir vos šyptelėjo.
- Žinau. - lyg aiškiai tai parodydama kilstelėjo antakius ir apglėbė vis dar itin karštą puodelį, bet tai jos netrikdė. Ji būtų užsukus ir su vyno buteliu, kalėdinio vyno buteliu, bet gal kažkaip šiais metais dar apsieis... - O dabar be užuolankų pasakoji kas per velniava ten įvyko. - bedė pirštu kryptingai link jos miegamojo pusės ir jau kiek surimtėjo.

Mel apsikabino plaštakomis karštą arbatos puodelį. Ir pradėjo pasakoti.
- Miegojau... Tada išgirdau kažkokius garsus, bet.. pamaniau, kad tai sapnas, nes dabar dažnai sapnuoju... - dėstė Melissa. - Išgirdau žingsnius, artėjančius prie manęs ir staiga kažkas pradėjo mane purtyti. Iškart supratau, kad tai nesapnas ir ne traukuliai ar dar bala žino kas, tad pradėjau gintis. Kažkam vožiau per galvą. Kad pamatčiau, kam trenkiau, atsimerkiau. Aišku, ryto šviesa mane kiek apakino, tad buvo ma ais ar burnin, bet... pamačiau, kad pas mane įsivežė.. - raganaitė padarė lemtinga pauzę. juk tai kuliminacija.- Loganas. - ramiai tarė Mel. - Tas ieškojo savo pamesto kažkokio žiedo, kaip pamišęs lakstė po kambarį rėkaudamas, o aš nieko nesupratau... Truputėlį apsisvaidėm, apsipykom, nes aš jam nesakiau, kur tą žiedą nelemtą nukišau ir tada... - Mel nuleido akis. - iš pykčio padegiau kambarį. Bet ne taip, kad užsidegtų tik vinas daiktas, bet staiga nuo užuolaidų pradėjo degti grindys, nuo jų - lova ir taip toliau... Ugnis atrodo augo su mano pykčiu. Loganas buvo prispaudęs mane prie sienos, i nors liepė sustabdyti ugnį, aiškinau, kad negaliu tokiam strese vėl kviestis galių... - Melissa mosikavo rankomis kartu su puodeliu. - Tada jis liepė susikaupti, bet kaip tokioj būsenoj? Buvau visiškai ištikta šoko, nes maniau, kad gyvi neišlipsim. Ir tada jis liepė giliai kvėpuot, apie nieką negavot...išsikviest galias ir panašiai. - tada ji pasttė puodelį. Per daug rizikina jį sudaužyti šitaip gestikuliuojant. - kas keisčiausia, kaip Loganas sakė, kad išsikviesčiau ne ugnį, na... ar sustabdžiau ją... bet. Išsikviečiau vandens elementą ir tada visą kambarį užliejo lietus.. Lyg iš lubų. Jis klausė, iš kur traukiau tą vandenį, bet juk netoli vonia... Tačiau nebuvo laiko, tas niršo, tad kai atgavo žiedą, dingo. - pasakė ramiai Melissa. - Teko ramiai išsikviesti ugnį, kas buvo labai sunku, nes galėjau ir vėl ką nors padegti, ir išdžiovinti permirkusį kambarį.

Heilė rankose laikydama karštos arbatos puodelį tiesiog žvelgė į Melissą ir įdėmiai šios klausė. Tos kulminacijos ir atomazgos jai tikrai nepatiko, juk ėmė jaudintis mergaitė. Ką ji gali žinot kas čia įsirovė pas draugę į namus ir sudegino pusę jos valdų. Išgirdusi, jog tai tebuvo Loganas, lengviau atsiduso. Nors kas čia žino, atrodo geresnių brolių ir nė būt negali.
- Velniava, tu taip manęs negąsdink. - vos susiraukė. - O dėl tavų galių...Nėra kokio raganų terapeuto ar psichologo? - kilstelėjo antakius vos šyptelėdama ir susikeldama ant sofos kojas kiek leidžia pilvas ir prisitraukė kelius ant jų viršaus pasidėdama puodelį. - Kuo tas žiedas toks svarbus, kad reikėjo visais varpais skalambyt? - suraukė nosį.

- Nereik man jokių psichologų... man reik galių trenerių, - nusijuokė. - Bandžiau dar klausinėti, ko jam tas žiedas toks svarbus, nenorėjau atiduoti, kol nepasakys, bet... atidaviau. Gal tai gyvybiškai svarbus žiedas.. - kalbėjo Mel. Ir staiga suprato. - Juk vampyrai dega saulėje? Ane? Tai gal ten tas žiedas, kurį nešioja vampyrai, kad saulėkaitoj galėtų vaikščioti... - tada papurtė galvą. - Bet ne, gi ryte saulė švietė, nors ir nestipriai... Kažkokia juoda magija. - burbtelėjo ir paėmusi puodelį atsigėrė arbatos.

Heilė jau taip pat norėjo išdėstyt tą pačia savo teoriją, bet irgi prisiminė, jog Loganas pas šią įsiveržė saulei tekant...
- Tarkim. Geriau ir būt nė negali. - kilstelėjo antakius gurkštelėdama arbatos ir iš lėkštės nugvelbdama pyrago gabaliuką. - O kaip dėl buto? Kas šį tvarkys? - vos suraukė antakius nukreipdama akis į Melisą. Nors šiai ėjosi gan gerai, staiga šūsnies pinigų remontui nepatrauks, o ir ant sofos visą likusį gyvenimą nemiegos.

- Užuolaidas išmesiu, jos dabar nebūtinos... Grindys šiek tiek apdegusios, bet dar nieko.... Lova apkepė... - ji net nenori prisiminti, kaip liepsnojo brandaus medžio kojūgalis... - Kaip nors... Loganas paliko pinigų tik durų įstatymui.. Bet gal išeis dar kažkas. - taip, nelengvas gyvenimėlis..

- Pff. - prunkštelėjo mergina paragaudama pyrago ir greit šį sukramčius padėjo puodelį ant stalo šovus palaimingai idėjai. - Kodėl tu tai turi kęst? - kilstelėjo antakius. - Galbūt jis ir vampyras, bet nemanau, kad gyvena kokiose katakombose ar požemiuose. - papurtė galvą - Kraustykis pas jį. Bent trumpam. Ir pareikalauk visų pinigų už remontą. - šyptelėjo. - Juk tai jis pas tave įsiveržė vidury nakties, nu gerai, ryte, bet koks skirtumas. Ir ne tu kalta, kad jis žioplas pametė savo žiedą. - gūžtelėjo pečiais.

Na, ši idėja buvo visai neparsta, tuo labaiu, kai Melissa nekenčia remonto aplinkos, bet... gyvenimas su surūgėliu ir šaltu Loganu jos nežavėjo...
- Nežinau... Abejoju, ar jis mane priimtų. Iškart pradėtų aiškinti, kad aš kalta, kad nesuvaldžiau savo galių. - aiškino Mel. - Aš pati kalta, kad taip atsitiko. Tad jis čia ne prie ko. Imk dar pyrago, - paliepė Mel pamačiusi, kad pyrago dar daug liko.

Heilė tik numojo ranka ir vos pavartė akis.
- Abejoji? Kraukis lagaminus ir šutink pas jį. Tu jo sesuo, jis tavo brolis. O be to, tik jis kaltas. Jei išmes, tuomet tu gali padegt jo namus ir įrodinėt, jog jis kaltas. - gūžtelėjo pečiais ir stengėsi padrąsinamai šnekėti. - Pati kalta? Nejuokink. Tai jis tave išprovokavo tokiems veiksmams. - papurtė galvą ir tikrai paėmė dar pyrago.

- Jis pats tegu pasiūlo, nes tikrai nesižeminsiu prašydama prieglaudos... - priešinosi Mel. - Jei nori, gali jam paskambinti, užsiundyti Niklaus'ą... - pasiūlė Mel. Tada peėmė dar veiną pyrago gabalėlį ir pradėj valgyti.

- Tau nereikia jokių pasiūlymų. - vos susiraukė Heilė vėl bandydama įtikinti draugę. - Eini pas jį ir apsistoji be jokių prašymu. Juk jūs šeima. Bent jau turėtumėte būti. Jo namai - tavo namai. - plačiai išsišiepė lyg kokia piktoji ragana.
Heilė net prunkštelėjo.
- Klausą? Juokauji....Neįsižeisk, bet jam ant mano artimųjų visiškai nusispjaut. - nudelbė akis kažkur į grindis.