Mel atnešė salotų dubenį ir padėjo ant stalo, kurį neseniai pastatė už fotelių. Tuomet užmetė akį į laikrodį. "Tuoj ateis" suprato. Tuomet pasuko koridoriaus pusėn.

Melissa įvedė brolį į svetainę. Čia jaukiai kūrenosi židinys, o ant stalo testovėjo salotų dubuo ir indai. Mel greit pastatė butelį ant stalo.
- tu sėsk, aš tuoj atnešiu..- paskė ir išlekė į virtuvę.

Loganas vos linktelėjo galva ir Melissai išbėgus apsidairė. Kad ir kaip sunku buvo pripažinti, visgi ši skonį turėjo. Tikriausiai šią savybę net nežinodama paveldėjo iš Koletės, nes Dunstanų namai, net ir Robio kambarys dizaino požiūriu buvo ypatingi ir nuostabūs. Vampyras taip ir neprisėdęs lėtai žingsniavo palei kamabarį, kol galiausiai sustojo prie lentynos ir pirštais brūkštelėjo per knygų nugarėles. Net jų skaitomų knygų autoriai sutapo...

Mel sugrįžo į svetainę nešina padėklu, ant kurio garavo didkepsniai. Jos veidą nušvietė šypsena. - aš gera kulinarė,- perspėjo.- specialiai nupirkau geriausios mėsos...- kalbėjo dėdama lėkštes ant stalo, tada pastatė dvi taures. - pipirinis kepsnys mano mėgstamiausias.

- Bus džiugu jei nebūsi jų pabarsčius verbena, metų šefe. - kilstelėjo antakį ir galiausiai įsitaisė ant sofos. Loganas visada keistai jausdavosi greta Melissos, nežinia iš kur buvo tas noras elgtis, kaip tikram šikniui - jį erzino jų tarpusavio panašumai ir tas tikras faktas, jog tai tikrai jo sesuo, bet labiausiai...Melissa buvo lyg jaunos Koletės atvaizdas. Tie tamsūs plaukai, švelnios veido linijos...Kartais jam net baugu pasidarydavo prisiminus mamą.
Visgi, jis nenorėjo pripažinti, bet maisto kvapas buvo pasakiškas.

- kas su ta verbena tau? - paklausė paimdama vyno atidarytuvą. - gal malonėtum atkimšt?- pasakė ištiesdama vino butelį ir atidarytuvą.

- Ką žinau ko tu sugalvosi. - susiraukė žiūrėdamas į seserį ir apimdamas iš jos atidarytuvą su vyno buteliu. Tuomet į kamštį įleidęs atidarytuvo galą stipriai truktelėjo ir šį ištraukė. Tuomet paėmęs po taurę įpylė vyno ir padavė vieną iš jų Melissai. Butelį padėjo atgal ant stalo ir vėl grįžo į savo vietą kaip sėdėjęs. - Maldų nešneki prieš vakarienę? - kone ironiškai kilstelėjo antakį. Visgi, nežinojo ar Mel buvo religinga.

- turbūt pamiršai, kad aš velnio nešta ir tiesiogiai pamesta. - kalbėjo laikydama rankoje taurę. - į sveikatą, - pasakė tiesdama taurę susidaužti. - galbūt šiandien nesipyksim, - kalbėjo žvelgdama broliui į veidą: jis kažkiek buvo panašus į jos tėvą, bet į ją pačią dar mažiau. Tačiau labiau įsižiūrėjus mel pamatė jo gražius bruožus.

- Tiesiai į taikinį. - jau kiek maloniau šyptelėjo Loganas ir vis dėl to perlipdamas tą šiknių savo viduje ištiesė taurę susidaužti ir skimbtelėjus plonam stiklui gurkštelėjo pusiau saldaus raudono vyno. Šis maloniai nutekėjo gerkle. Kad ir kaip sunku patikėti, bet jis iš tiesų pasiryžo šį vakarą taip baisiai su mergina nesipykti.

Melissa nurijo godų gurkšnį brangaus vyno.
- Ačiū, kad atėjai, - rimtai tarė Mel. Tada pastačiusi taurę paėmmė įrankius. - skanaus, - šyptelėjo ir paragavo pirmą kasnį sultingo kasnio. - lyg tais gerai iškepė.

Loganas tiesiog linktelėjo. Jis turėjo itin mažai noro leistis į kažkokias mielas kalbas. Jis teatėjo čia geriau su ja susipažinti, kažkaip išvilioti daugiau informacijos apie tėvą...Bet, kad ir kaip elgėsi, iš tiesų giliai širdyje turėjo norą ją pažinti. Vaikis pasiėmė stalo įrankius ir neilgai trukus paragavo kepsnio. Kažkodėl šis velniškai priminė namus ir tą prieskoningą Koletės maistą, bene į kiekvieną patiekalą ji berdavo tas savo žoleles augintas sode ar pirktas turgelyje.

Mel buvo išalkus, tad greit surujo kepsny nejaukioje tyloje. Jos lėkštėje nebeliko ir salotų.
- Persivalgiau...- aimanavo Melissa žiūrėdama į Loganą, kuris bandė sudoroti kepsnį.

Nors Loganas apetitu niekad nesiskundė, galiausiai šiaip netaip įveikė savąją lėkštę pasisavindamas ir kas likę salotų dubenyje.
- O prie šito galėčiau priprast. - kilstelėjo antakius ir gurkštelėjo vyno įsispitrydamas į Melisą.

- Na, nešt desertą? - paklausė Mel atsistodama ir dėliodama nešvarius indus ant padėklo. - ar... Tu nemėgsti saldėsių..?- sudvejojo melissa. Jos tėvas nevalgydavo nieko saldaus, tad manė, kad dauguma vyrų to nemėgsta.

- Tu dar kažką turi? - išpūtė akis. - Pff, nešk tik greičiau nešnekėjus. - suraukė antakius. Pastaruoju metu Loganas gyvena vien ant pusfabrikačių ir turistų, tad jis tikrai čia kukliai nesėdės. Vis dėl to Melissa galbūt ir nėra tokia prasta, kaip jis manėsi ankščiau.

- gerai, - pasakė pakeldama padėklą ir išlėkdama į virtuvę. Ji džiaugėsi, kad Loganas noriai valgo, kad nemano, jog ji juos užnuodyji ir panašiai. - kavos arbatos ar kakavos? O gal pirno? Nes laukia aguoninis keksas.- paklausė mel stovėdama tarpdury.

- Kavos. - papurtė galvą. - Trys šaukšteliai ir vienas cukraus. - dar pridūrė prieš raganaitei dingstant tarpduryje, o pats tuo tarpu atrėmė galvą į sofos atlošą ir ėmė šaudyti akimis po kambarį. Velniava, kiek daug klausimų jis turėjo, bet net nežinojo kaip jų paklaust.

- okey,- pasakė ir dingo iš kambario.

Į svetainę sugrįžo su padėklu nukrautu gardumynais.
- tikiuosi neužsilaukei,- pasakė dėsama keksą ant stalo, dėliodama lėkštutes ir šakutes. - nekenčiu plikomis kavos, tad padariau tau ekspresso, tikiuosi tiks, nes darau labai stiprią, - pasakė statydama Logano kavos puodelį ant stalo jo pusėje ir savajį latte, savojoje. Jos ksvos aparatas buvo geriausia investicija šiuose namuose. Dėl jo nepirko televizoriaus. - aguonų keksas su citrininiu glajumi- močiutės receptas. Pasakė pjaudama pynės formos keksą.

Loganas tik nežymiai linktelėjo galva grįžus merginai ir paėmė savo kavos puodelį. Vaikis visuomet gėrė stiprią kavą, tad Melissa pataikė tiesiai į taikinį.
- O aš nepažinojau savo senelių. - galiausiai tarė. - Nė vienų. - nutilo, nes pasijautė lyg būtų pasakęs per daug. Atrodo Mel ir jis buvo nebyliai susitarę nešnekėti viens kitam apie tėvus. Nors Loganas žinojo, kas nutiko seneliams iš Koletės pusės, bet toliau tylėjo.

- Na, aš pas močiutę važiuodavau tik per kalėdas, tik tol, kol neatradau savo galių... Sedelis buvo labai geras, bet kai buvau, berods, devynerių , jis mirė.- pasakė liūdnai.- o kas nutiko tavo seneliams?- paklausė Logano. Nors tai buvo jų abiejų seneliai, kažkaip nekaip skambėtų "mūsų seneliai".

Tai Loganas turi net senelę...? Gyvą? Jam suspaudė širdį vien apie tai pagalvojus. Jis kone visus savo gyvenimo metus augo vienas, tik su mama, neprisileisdavo jokių žmonių ir jautėsi be galo vienišas...
Galiausiai jis apsisprendęs nukreipė akis į Mel.
- Prieš gimstant ma... - užstrigo Loganas ir greit pasitaisė. - ...Koletei, Breste, Prancūzijoje pasklido gandas, jog Dunstanų šeima užsiėma juodąja magija. - gan tyliai tarė, nes net pats gerai nežinojo tai buvo iš ties tik gandai ar teisybė. Mama to niekad ir neatskleidė. - Kiti juos būtų nužudę, tad jie buvo kone ištremti iš Prancūzijos, pabėgeliai. Po kelių mėnesių slapstymosi Gabrielis buvo sučiuptas, tiksliau pasiaukojo dėl Suzanos liepdamas jai bėgti. Ši nenorom atsiplėšus praleido dar pusę metų laisvėj, kol galiausiai pagimdė. Tuomet perdavė mergaitę Gabrielio tėvams, kurie gyveno Bulgarijoje. O pati dingo... - bejausmiu tonu užbaigė, nors iš tiesų senelių istorija jam visad sukeldavo neigiamų jausmų ir liūdesį. Jis nusuko akis ir nė nežinojo ar nori jai pasakoti apie tolimesnę mamos istoriją. Nors pasirodo jis daug ko nežinojo, jau nebegalėjo tikėt mamos gyvenimu iki Logano, nes galbūt visos tos istorijos tebuvo melas.

- Tai, pala... Gabrielius - senelis, o ... Siuzana, ania? Senelė? - iš greitos istorijos bandė išrinkti giminystės ryšius Mel. - Nes.. o... Koletė... augo Bulgarijoje? - susidomėjo mamos praeitimi Melissa, šakute knebinėdama kekso gabalėlį.

Jis linktelėjo atsigerdamas kavos. Savo bute net turi jųdviejų nuotrauką.
- Žinau, kad prieš pabėgant jie turėjo susituokt, tad po kelių mėnesių nelaisvėje susituokė Austirjoj likus savaitei iki Gabrielio mirties. - vėl taip pat tyliai tarė lyg bijotų sudrumsti tą slogią tylą. Tuomet jis atsilošė sofoje ir gūžtelėjo pečiais. - Ne visai. - papurtė galvą. - Ji ten gyveno vos penkerius metus, tol, kol buvo gyva Anna, jos senelė, vos šiai mirus, ji su seneliu persikraustė gyventi į valstijas, kažkur ties Ilinojum. Ten jis ir mirė, o sulaukus dvidešimt penkerių ji iš ten išsikraustė į Montaną. Tačiau...Ji niekad taip ir neleido nuvažiuot į Ilinojų prie jo kapo. Galbūt ten jo net nėra. Galbūt viskas ką išgirdai yra melas... - sumurmėjo panosėje. - Devyniolika savo gyvenimo metų maniau, jog mano tėvas buvo architektas, kuris grįžtant namo iš darbo užsimušė autoavarijoje. Koletė neturėjo nė vienos suknistos nuotraukos, net apie jį nešnekėjo, jei kažką ir nenorom ištraukdavau - viskas tebuvo melas. - jau kiek pikčiau šnekėjo.